Vidmanto Bartulio pjesės „Finale Solo (iš Koncerto fortepijonui)“ natų leidinys. Kas ir kodėl
Koncertą fortepijonui ir simfoniniam orkestrui Vidmantas Bartulis parašė 1994 m., kai išvažiavo pagyventi pusmetį į Kanadą pas savo vaikystės laikų draugą smuikininką Atį (Aciką) Banką. Tai vienas iš tų jo kūrinių, kurie kupini netikėčiausių muzikinės minties raidos kūliavirsčių – pagrindinė šio, apie 20 min. trunkančio Koncerto dalis kiek primena Franko Zappos orkestrinę muziką, o jo finalas – aiški Philipo Glasso muzikos stilizacija. Kaip sakė kompozitorius Mindaugas Urbaitis: čia tarsi grįžti po sunkios darbo dienos namo, susmunki į fotelį ir įsijungi televizijos serialą. Arba: tokie pastaraisiais laikais būna Lietuvos orai – po smarkių lietų ir vėjų staiga išlenda saulė. Muzikos kritikai po premjeros buvo sumišę: čia pokštas, ar čia rimtai? Na, turbūt – „rimtas pokštas“... Itin netikėta pati kūrinio pabaiga, kai klausytojus apninka tas jausmas „kas čia buvo?“ (Galbūt kažkiek panašiai enigmatiškas yra ir Muzikos informacijos centro ką tik išleistas Fausto Latėno opusas fortepijonui „47 mikrožaidimai ir tribalsė fuga“.)
O Bartulio natų skaitmeniniame leidinyje – šio Koncerto finalo (su keliais finalo įžangos taktais) fortepijono partija. Ji gali būti grojama solo fortepijonu, kadangi originaliojoje kūrinio versijoje orkestras tik dubliuoja, tembriškai paspalvina šio finalo fortepijono grojamą muzikinę medžiagą. Ši kūrinio versija gali būti grojama nuo pat pradžios, arba nuo (1) ar (2) ženklų. Visas Koncertas fortepijonui turbūt galėtų patekti į Bartulio „I Like...“ kūrinių seriją ir galėtų būti vadinamas „I Like F. Zappa“, o jo finalą (jeigu jis skambinamas nuo ženklo (2)) drąsiai galime vadinti „I LIke P. Glass“. (Nors šiuo atveju jis jų abiejų muziką tik stilizuoja, o tiesiogiai necituoja.)
Ši kūrinio versija gali būti atliekama koncertų salėse kaip biso numeris, bet tinka ir muzikos mėgėjams, „namų muzikavimui“. Nes yra visai nesudėtinga. Bet labai graži.
Linas Paulauskis