In the Emptiness

Kūrinys parašytas XX Thomo Manno festivalio užsakymu. Festivalis tęsė penkerių metų ciklą, skirtą I-ojo pasaulinio karo šimtmečio inspiruotoms refleksijoms. Galvojau apie tai ir du skirtingi siluetai išnyro ties tylinčia klaviatūra. 1914 m., praėjus kelioms dienoms po vieno žymiausių savo eilėraščių – „Grodek“ – sukūrimo, Krokuvos karinėje ligoninėje nusižudo 27-erių metų kariuomenės savanoris Georg Trakl. Tais pačiais 1914 m. 35-erių metų Paul Klee kelionėje į Tunisą patiria inspiracijas, nuo kurių prasideda tikras jo tapybos proveržis. Kas žino, gal tie siluetai paliko vos įžiūrimus šešėlius tuščiame popieriuje, kuriuos vėliau užklojo savą trajektoriją nubrėžęs natų raštas. Gali būti, kad vietomis tą raštą sujudino vienatviškas Traklio vėjas (Immer tönt / An schwarzen Mauern Gottes einsamer Wind), ar nejučia palietė kelių Paul Klee linijų susikirtimo tolimas atšvaitas. Vis dėlto tokio pobūdžio inspiracijos muzikoje tėra postūmis, kibirkštis, įžiebianti kažką visai kita. Pavadinimas „Tuštumoje“ išsikristalizavo jau parašius kūrinį. Jį galima sieti su struktūrine muzikos išraiška: šykšti, redukuota garsų kalba, tuščių intervalų dominavimas, skaidri faktūra, tarsi betikslė muzikos tėkmė neapibrėžtoje teritorijoje tarp statikos ir dinamikos, kurioje garsų judėjimas gali kurti statikos iliuziją, o statiški momentai slėpti savyje judesio nuojautą. Į šią „tuštumą“ kreipė perpildyta fortepijoninės literatūros biblioteka ir poreikis susirasti joje nuošalesnę lentyną. Toks pavadinimas prašosi paliekamas be komentarų. Tačiau suprantu, kad itin platus semantinis žodžio „tuštuma“ laukas, apimantis skalę nuo nušvitimo iki desperacijos, neišvengiamai įtakos šio opuso suvokimą, kiekvienu atveju labai individualų. Muzikinės kompozicijos dažniausiai slepia savyje daugiabriaunių ir net prieštaringų  prasminių interpretacijų galimybę. Filosofinė Dao ar Heideggerio tuštuma (die Leere), egzistencinė dvasios tuštuma, ar tiesiog tuščia erdvė, kurioje gali bet kas atsirasti. Garsai gali atverti tuštumą ir tuo pat metu ją užpildyti. Kaskart, kai bandau žodžiais apibrėžti ir sukonkretinti garsų vaizdinius, suprantu, kad tai yra bergždžios pastangos. Tekstas visada yra šalia muzikos, o ne apie muziką.

Onutė Narbutaitė